Klimato rizika valstybės biudžete

Istorinė perspektyva: fiskalinė teisė ir klimato rizika

Per pastaruosius dešimtmečius fiskalinė teisė krypo nuo griežtai skaičiuojamos pajamų-išlaidų matricos prie platesnio rizikų valdymo supratimo. Tradicinės biudžeto sistemos, susiformavusios XX a. viduryje, daugiausia orientavosi į kasmetinius pajamų ir išlaidų planus, fiskalinius stabilumo rodiklius ir autorizacijas parlamente. Klimato kaitos klausimas pradėjo aiškiai kirstis su finansine tvarka tik XXI a. pradžioje, kai tarpvalstybinės institucijos, Tokijo ir Havajuose vykę ekstremalūs įvykiai, bei ekonominių nuostolių analizės parodė nuoseklų ir ilgalaikį poveikį valstybės finansams. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, paskelbė ataskaitas, kurios rekomenduoja įtraukti klimato riziką į fiskalines prognozes ir rizikos valdymą. Europos Sąjungoje klimato ir energetikos politika papildomai spaudžia narius integruoti ilgalaikes rizikas į valstybių biudžetus.

Teisiniai instrumentai: nuo registrų iki konstitucinių įsipareigojimų

Teisės doktrina siūlo keletą instrumentų klimato rizikos fiskaliniam integravimui. Pirmasis yra formalus fiskalinių rizikų registras, kuriame fiksuojami galimi klimato įvykiai, susijusios garantijos ir atsakomybės. Antras — privalomi klimato tikrinimai ir streso testai biudžeto sudarymo metu, panašiai kaip bankų sektoriuje atliekami testai. Trečias — įstatyminės nuostatos, įpareigojančios vykdomąją valdžią pateikti specialius priedus prie biudžeto, skirtus klimatui ir ilgalaikėms investicijoms. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į konstitucinį aspektą: kai kuriose valstybėse teismų praktikoje yra iškeltas reikalavimas saugoti ateities kartų interesus, o tai gali įpareigoti įstatymų leidėjus ir valdžią atsižvelgti į klimato riziką priimant fiskalinius sprendimus. Administracinė teisė suteikia instrumentų viešajam sektoriui atsiskaityti ir būti atskaitingam, o biudžeto kontrolės institucijos gali tapti pagrindiniais vykdymo priežiūros elementais.

Pastarieji teisės pokyčiai ir tarptautinė praktika

Pastaraisiais metais matomas augantis tarptautinių rekomendacijų skaičius. Tarptautinis valiutos fondas ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija publikuoja gairių rinkinius, kaip integruoti klimato riziką į makroekonomines prognozes ir fiskaliniam politikos formavimui. Europos Komisija ir Europos institucijos skatina viešųjų finansų tvarumo didinimą per Green Deal iniciatyvas bei ataskaitų ir skaidrumo reikalavimus. Kartu verslo sektoriui taikoma nauja atskaitomybė (pavyzdžiui, Europos įmonių tvarumo atskaitomybės reglamentas), kuri netiesiogiai verčia viešąjį sektorių atnaujinti savo metodikas, kad būtų suderinama su privatiomis ataskaitomis. Keletas valstybių pradėjo leisti žaliosioms ar klimatui pritaikytoms valstybės obligacijoms (green bonds), o tai reikalauja aiškaus teisėtvarkos, skaidrumo ir papildomų ataskaitų. Nors nacionalinės teisės bėgant laikui skiriasi, bendra tendencija yra aiški: didinti fiskalinio reguliavimo instrumentos jautrumą klimato rizikoms.

Teisinės ir socialinės pasekmės

Integravus klimato riziką į biudžetus, atsiranda kelios reikšmingos pasekmės. Pirmiausia, didėja skaidrumas ir viešosios atsakomybės reikalavimai, o piliečiai ir parlamentai turi geresnę informaciją apie ilgalaikes įsipareigojimų pasekmes. Antra, kredito reitingų agentūros ir investuotojai pradeda vertinti valstybės fiskalinį tvarumą atsižvelgdami ne tik į trumpalaikius deficitus, bet ir į klimato rizikų potencialą. Trečia, atsiranda galimybė naujų teismų ginčų, kai piliečiai ar organizacijos pareikalaus teisinės atsakomybės dėl nepakankamo klimato rizikų apsvarstymo, ypač jeigu tylėjimas lėmė reikšmingus nuostolius. Galiausiai, socialinė dimensija: perėjus prie proaktyvaus rizikų valdymo gali keistis prioritetai investicijose, nukreipiant daugiau lėšų į infrastruktūros atsparumą ir prevencines priemones, kas turi ilgalaikį poveikį visuomenės saugumui ir ekonominei gerovei.

Praktiniai žingsniai teisės reformai ir įgyvendinimui

Įstatymų leidėjai gali apsvarstyti kelis esminius pakeitimus. Pirma, biudžeto įstatymuose reikia įtvirtinti privalomą klimato rizikų skiltyje pateikiamą analizę, kuri būtų privaloma ir viešai prieinama. Antra, finansų ministerijų procedūrose reikėtų integruoti scenarijų analizę bei streso testus, kurių rezultatai būtų vertinami parlamentinių komitetų. Trečia, reiktų sukurti aiškų reglamentą valstybės garantijoms ir contingent liabilities, kad klimato sąlygotos garantijos nebūtų paslėptos už tradicinių biudžetinių eilučių. Ketvirta, valstybiniai žaliojo skolos instrumentai turi turėti teisinį ramstį: atskaitomybę, vertinimo standartus ir nepriklausomą audito mechanizmą. Galiausiai, svarbu stiprinti institucinius gebėjimus — apmokyti valstybės tarnautojus, sukurti tarpsektorinio koordinavimo mechanizmus ir įtraukti visuomenę į konsultacijas.

Išvados: teisė kaip tiltas tarp finansų ir klimato

Klimato rizikos integravimas į valstybės biudžetą nėra vien tik techninis ekonominis klausimas — tai teisės ir valdymo iššūkis, reikalaujantis naujų norminių sprendimų, institucinių inovacijų ir politinio sutarimo. Tarptautinės institucijos siūlo gairių ir metodikų arsenalą, tačiau konkrečios teisės reformos turi atitikti kiekvienos valstybės konstitucinę struktūrą ir administracinę praktiką. Teisiniu požiūriu svarbiausia yra užtikrinti skaidrumą, atskaitomybę ir galimybę teisiniam ginčui ten, kur viešieji interesai ar ateities kartų teisės yra pažeidžiamos. Įgyvendinus aiškius teisės instrumentus, valstybės galės geriau valdyti fiskalines pasekmes, didinti atsparumą ir kurti tvaresnę finansinę ateitį.